Gražiausios Jūsų vasaros akmirkos - keturių vandenų krašte! 

                              

1918 m. – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metai ir naujas Gargždų gyvavimo etapas. Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė beveik visas miesto centras, išliko tik vienas kitas mūrinis pastatas. 1931-1939 m. per miesto centrą nutiestas Žemaičių plentas. Deja, miestą vėl suniokoja gaisras.

Šiuo metu Gargždai yra sparčiai augantis miestas, turintis stiprią išvystytą ekonomiką, smulkųjį verslą, gyvą kultūrinį gyvenimą. Kasmet miesto priežiūrai ir renovacijai skiriama nemažai lėšų.

Priekulės miestas.  Miestas įsikūręs vaizdingame Minijos vingyje, apaugusiais šimtamečiais ąžuolais, prie kelio Klaipėda-Šilutė. Priekulė minima nuo 1540 m. Iki 1923 m. miestas priklausė Klaipėdos kraštui, tad šiam miesteliui buvo būdinga Mažojoje Lietuvoje vyravusi kultūra.

Priekulės miestas šiandien yra labai vertingas architektūriniu - urbanistiniu požiūriu. Pirmoji Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1587 m., dabar yra išlikę tik jos pamatai. Miestelyje 19 a. pab. veikė garsi J. F. Šrėderio lietuviškų leidinių spaustuvė, Priekulės koklių fabrikas (didžiausias visoje Prūsijoje), geležinkelio kompleksas, buvo dvaras, 1898 m. įrengtas dujinis gatvių apšvietimas ir tt.

Per II Pasaulinį karą miestas stipriai nukentėjo, o sovietiniais metais buvo stengiamasi ištrinti visus Mažosios Lietuvos kultūros egzistavimo pėdsakus.

 

Veiviržėnų miestelis. Veiviržėnai - gy­ven­vie­tė prie Veiviržo upės. Mies­te­lio cen­tras, bu­vu­si se­no­ji tur­gaus aikš­tė, pavers­ta ža­liuo­jan­čiu skve­ru, ku­ris va­sa­rą rai­bu­liuo­ja spal­vin­gais gė­ly­nais. Istoriniuo­se šal­ti­niuo­se Veiviržėnai mi­ni­mi nuo XIII a. 1792 m. mies­te­lis ga­vo Magde­bur­go tei­ses. Se­nie­ji Veiviržėnai su­de­gė per 1937 m. gais­rą. Iš­li­ko tik ke­lios et­no­gra­fi­nės so­dy­bos. Viena įdomiausių sodybų yra O. Padagienės etnoarchitektūrinė sodyba. Miestelio pakraštyje stovi Šv.apaš­ta­lo Evan­ge­li­ko Ma­to baž­ny­tė­lė sta­ty­ta 1769 m. Miestelio centre re­konst­ruo­tas Lais­vės pa­min­klas (aut. K. Rameika, 1932 m.). Pa­sta­ty­tas pa­min­klas sta­li­niz­mo lai­ko­tar­pio trem­ti­nių at­mi­ni­mui (aut. J. Verbauskas).

Kretingalės miestelis. Vienas didesnių to meto Mažosios Lietuvos gyvenviečių,įsikūrusių prie Danės upės. 1792 m. pastatyta Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčia. Kretingalėje beveik 20 metų mokytojavo vienas žymiausių lietuvių periodinės spaudos pradininkas Frydrichas Kelkis. Kretingos miestelis pasižymi vaizdingomis apylinkėmis. Netoli plyti didžiausias pajūryje Eketės piliakalnis.

Dovilų miestelis. Tai istorinė Mažosios Lietuvos gyvenvietė, kurią puošia 1860 m. pastatyta akmeninė evangelikų liuteronų bažnyčia. Į pietvakarius nuo gyvenvietės, dešiniajame Minijos upės krante, plyti piliakalnis kuriame, manoma, stovėjo Dovilų pilis.

 

 

Plikių miestelis. Miestelis išsidėstęs palei Eketės upelį ir rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. Miestelio puošmena – 1891 m. statyta liuteronų evangelikų bažnyčia.

 

 

 

Agluonėnai. Buvęs ti­piš­kas Ma­žo­sios Lie­tu­vos kai­mas. Pir­mą kar­tą Agluonėnai pa­mi­nė­ti 1540 m. Klai­pė­dos vals­čiaus gyvento­jų mo­kes­čių kny­go­je. 1736 m. įsteig­ta mo­kyk­la. Nuo XIX a. vi­du­rio – vals­čiaus cen­tras. Jau tuo me­tu čia vei­kė ga­ro ir vė­jo ma­lū­nai, lent­pjūvė. Apie 1864 m. ati­da­ry­ta paš­to agen­tū­ra, 1882 m. – te­leg­ra­fas, po 20 me­tų įreng­tas te­le­fo­nas. Vie­na iš hi­po­te­zių tei­gia, kad prie Agluonėnų, Kantvainių kaime, – kla­si­ki­nės vo­kie­čių fi­lo­so­fi­jos pradininko Imanuelio Kanto (1724–1804) šak­nys. Kantvainiuose gy­ve­nęs Ri­char­das Kan­tas, fi­lo­so­fo pro­se­nis, ku­rio tė­vai bu­vo at­si­kė­lę iš Kur­šo. Ri­char­das ne­mo­kė­jo vo­kiš­kai. I. Kan­to se­ne­lis bu­vo bal­nius Klai­pė­do­je, o fi­lo­so­fo tė­vas tuo ama­tu ver­tė­si Ka­ra­liau­čiu­je, kur gi­mė bū­si­ma­sis fi­lo­so­fas.

Karklė. XV a. pab. – XVI a. pr. Baltijos jūros pakrantėje įsikūręs Karklės kaimas yra vienas iš seniausių ir didžiausių pajūrio istorinių gyvenviečių. Per šimtmečius Karklės kaimas išlaikė etnografinį savitumą. Ant jūros kranto yra išlikusios senosios kapinės. Jose yra palaidotas poetas S. Šemerys-Šmerauskas (1898-1981) - vienas iš „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvių.

Dreverna. Senas žvejų kaimas, minimas nuo 1253 m. ir įsikūręs Kuršių marių pakrantėje prie Drevernos upės žiočių. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas Jonas Gižas. Drevernos kapinaitėse iki šiol išsaugoti retieji Mažosios Lietuvos architektūros paminklai – krikštai. Taip pat netoli Drevernos kaimo beveik 300 metų veikė garsus žuvų turgus - Strykis, sutraukdavęs šimtus žvejų ir pirklių. Šiuo metu Drevernoje įrengta mažųjų burinių valčių prieplauka.

 

                               

Svencelė. Svencelė – gilią praeitį menanti žvejų gyvenvietė Kuršių marių pakrantėje. Svencelė įkurta 1509 m., kai A. Pallegk gavo leidimą laisvai žvejoti mariose. Šalia karčiamos kūrėsi žvejų sodybos. Gyvenvietę iš rytų pusės juosia, viena didžiausių pamaryje, Svencelės aukštapelkė. Svencelėje išlikusi 1890 m. statyba senoji plytinė mokykla. Per kaimą iš Klaipėdos į Ventę veda įdomus dviračių takas „Kuršių kelias“, prie kurio įrengtos poilsio aikštelės.

Lapių kaimas ir apylinkės. Lapiai – Vėžaičių sen. kaimas, esantis 8 km į šiaurės rytus nuo Gargždų miesto. Lapių kaimas pavadinimą gavo 1925 m. išdalijant buvusį Lapių dvarą, kurį valdė dvarininkas V. Parčiauskas. 1918 m. įkurta kaimo pradžios mokykla. Lapių kaime saugomos mažosios architektūros vertybės - koplytėlė su Švč. M. Marijos Sopulingosios skulptūra. L. Jankauskienės sodyba (koplytėlė – XIX a. pr., skulptūra – XIX a. pab.) bei koplytstulpis šv. Jurgio skulptūra. Dėl vaizdingų apylinkių Lapiai vadinami Mažąją Lietuvos Šveicarija. Kaimo pakraščiu teka stačiaskardė Žvelsa, dauboje plyti Lakštingalų slėnis, kitoje kaimo pusėje teka Trumpė, vaizdingus vingius suka sraunioji Minija. Dešiniajame Žvelsos krante stūkso legendomis apipintas Lapių piliakalnis. Šiuo metu kaime sparčiai vystomas turizmo, medžio apdirbimo verslai, gyvena ir kuria menininkas V. Karčiauskas, veikia aktyvi kaimo bendruomenė.

Lapių kaimo apylinkes sudaro šeši kaimai: Rudaičių, Utrių, Žvelsėnų, Pikteikių, Pažvelsio ir Greičiūnų. Įdomus Žvelsėnų kaimas, kadangi tai vienintelis gatvinis-rėžinis kaimas rajone, susiformavęs XVI a. II p. – XX a. pr. Dėl ypatingo landšafto (Minijos senvagė, upės lankos, kalvos) gyventojai kūrėsi vienas šalia kito, o žemes turėjo abiejuose kelio pusėse. Iki šiol rėžių žymės ir gatvinio kaimo struktūra yra išlikusi. Autentišką buvusio kaimo dvasią atspindi šimtmetį skaičiuojanti A. Bučio sodyba, kur teikiamos kaimo turizmo paslaugos. Pikteikių kaimas garsėjo malūniukais Kupreliais. 1905 iki 1955 m. veikė malūnas su kalve, lentpjūve. Greičiūnų kaime kadaise buvo Bergalės dvaras, kurį pakeitė sovietmečiu iškastas tvenkinys. Pažvelsio kaimas minimas nuo 1253 m. Šio kaimo įžymybė – poeto Butkų Juzės (1893-1947 m.) gimtinės vieta. Gimtinę žymi plačiašakis kaštonas ir koplytstulpis. Pažvelsyje taip pat gyveno ir kūrė garsus dievdirbys Jonas Jucys.

 

 

Endriejavo mies­te­lis. Miestelis išsidėstęs prie se­no­jo Že­mai­čių plen­to, ša­lia Kapstato eže­ro. Že­mai­čių plen­tas čia ker­ta kal­vų ruo­žą – En­drie­ja­vo kal­va­gūb­rį, ku­ris ski­ria Pa­jū­rio že­mu­mą nuo Rie­ta­vo ly­gu­mos. Nors ne­to­li jū­ra, En­drie­ja­vas jau aukš­tai – 140 m virš jū­ros ly­gio. Gy­ven­vie­tė mi­ni­ma nuo XVIII a. pa­b. Ma­no­ma, kad vie­to­var­dis ki­lo nuo pir­mo­sios baž­ny­čios (1780 m.) sta­ty­to­jo An­drie­jaus Ra­dze­vi­čiaus var­do. Po Ra­dze­vi­čių En­drie­ja­vą val­dė J. Tendzegolskis, Ogins­kiai.

2009-10-19 13:25:14